| A dominant theme in One Hundred Years of Solitude is the inevitable and inescapable repetition of history in Macondo. |
Dominuojanti tema knygoje ,,Šimtas metų vienatvės'' yra neišvengiamas istorijos kartojimasis Makondo. |
| The protagonists are controlled by their pasts and the complexity of time. |
Pagrindinis veikėjas yra valdomas praeities ir laiko vingių. |
| Throughout the novel the characters are visited by ghosts. |
Romane veikėjus aplanko vaiduokliai. |
| "The ghosts are symbols of the past and the haunting nature it has over Macondo. The ghosts and the displaced repetition that they evoke are, in fact, firmly grounded in the particular development of Latin American history". |
,,Vaiduokliai simbolizuoja persekiojančią Makondo praeitį. Vaiduokliai ir jų dažnas sugrįžimas, iš esmės, yra pagrįsti Lotynų Amerikos istoriijos kūrime.'' |
| "Ideological transfiguration ensured that Macondo and the Buendías always were ghosts to some extent, alienated and estranged from their own history, not only victims of the harsh reality of dependence and underdevelopment but also of the ideological illusions that haunt and reinforce such social conditions." |
''Ideologiniai pakitimai užtikrino, kad Makondo ir Bunedias visada išliktų vaiduokliais. Atskirti nuo savo istorijos jie tapo ne tik žiaurios neišsivystimo ir priklausomumo nuo kitų realybės aukomis bet ir ideologinių iluziujų, kurios persekioja ir sustiprina socialines aplinkybes aukomis. |
| The fate of Macondo is both doomed and predetermined from its very existence. |
Makondo likimas yra nusprestas ir pasmerktas vien dėl savo egzistencijos. |
| "Fatalism is a metaphor for the particular part that ideology has played in maintaining historical dependence, by locking the interpretation of Latin American history into certain patterns that deny alternative possibilities. The narrative seemingly confirms fatalism in order to illustrate the feeling of entrapment that ideology can performatively create." |
Fatalizmas yra metafora išreiškianti specifinę ideologijos dalį, kuri turėjo įtakos išlaikant istorinę priklausomybę paslepiant Lontynų Amerikos istorijos interpretacijas tam tikruose šablonuose, kurie neleidžia jokių kitų alternatyvų. Naratyvas atskleidžia fatalismą tam, kad iliustruotų suvaržymą, kurį sukuria ideologijos. |
| García Márquez uses colours as symbols. |
Autorius Garsija Markez (García Márquez) naudoja spalvas kaip simbolius. |
| Yellow and gold are the most frequently used colors and they are symbols of imperialism and the Spanish Siglo de Oro. |
Dažniausiai naudojamos spalvos yra geltona ir auksinė ir jos simbolizuoja imperalizmą ir Ispanijos ,,Aukso amžių''. |
| Gold signifies a search for economic wealth, whereas yellow represents death, change, and destruction. |
Auksinė - tai ekonominių turtų paieška, o geltona - mirties, pokyčių ir sunaikinimo pranašas. |
| The glass city is an image that comes to José Arcadio Buendía in a dream. |
Stiklo miestas, tai paveiklsas, kuris susisapnuoja José Arcadio Buendía. |
| It is the reason for the location of the founding of Macondo, but it is also a symbol of the ill fate of Macondo. |
Tai yra priežastis kodėl Makondo buvo įkurtas butent čia, bet taip pat tai simbolizuoja ir prastą Makondo lemtį. |
| Higgins writes that, "By the final page, however, the city of mirrors has become a city of mirages. Macondo thus represents the dream of a brave new world that America seemed to promise and that was cruelly proved illusory by the subsequent course of history." |
Higginas (Higgins) teigia ,,Paskutiniuose puslapiuose veidrodžių miestas tapo miražų miestu. Makondo yra naujo drąsaus pasaulio reprezentacija, kurį Amerika pažada, bet kuris pasirodė tik iliuzija istorijos tekmėje.'' |
| Images such as the glass city and the ice factory represent how Latin America already has its history outlined and is, therefore, fated for destruction. |
Stiklo miesto ir ledo fabriko paveikslai parodo, kad Lotynų Amerika jau turi apibrėžtą istoriją , kuri yra pasmerkta sunykti. |
